- dieveklis
- dievẽklis (plg. la. dieveklis) sm. (2); M dievukas, stabas: Panoro sužinoti, ką kalba tie pakelės griaudžiai išvertėję dievekliai rš. Valandų valandas tupi medžio viršūnėje kaip dieveklis ir kažin ką galvoja, kaklą įtraukęs tarpu sparnų Š.
Dictionary of the Lithuanian Language.
